Tag Archives: visuomenes etiketas

Etiketo situacijos visiems

Etiketo situacijos visiems

Dar daugiau, etiketo formulės gali būti sąmoningai pasitelkiamos ir tuomet, kai kalbėtojas nė neketina būti mandagus (pvz., Na, sveikinu! – treneris per svarbias varžybas su priešininku susimušusiam ir iš aikštės pašalintam perspektyviam futbolininkui). Įpykusio vadovo pasakyme Prašyčiau tučtuojau užbaigti šį darbą! žodis prašyčiau tikrai neturi mūsų kalbos etiketui skirtuose darbuose nurodyto nuolankumo, maldavimo atspalvio (žr. Čepaitienė 2007:157), fiksuotos mandagios, kalbėtojo dvejones, kuklumą perteikiančios reikšmės („Tariamosios nuosakos formomis prašyčiau labai subtiliai išreiškiamas mandagus kreipimasis į asmenį, kai norima parodyti, kaip pageidaujamas veiksmas ar daiktas prašytojui reikalingas, naudingas, teikiantis malonumo, bet prašantysis iš kuklumo ir pagarbos asmeniui, į kurį kreipiasi, lyg ir varžosi, stengiasi kuo mandagiau savo pageidavimą pasakyti“ (Kučinskaitė, 1990: 44). „Pokalbių telefonu etikete“ pateikiamas lietuviškų prašymų informacijai gauti skirstymas į žemiausio (pvz., prašom pasakyti), aukštesnio, arba neutralaus (pvz., norėčiau paprašyti), ir aukšto mandagumo laipsnio (pvz., gal galėtumėt man pasakyti) taip pat nėra absoliutus, ir skirtingas išraiškas, kaip pastebi pačios knygos autorės, renkamės ne tik atsižvelgdami į tai, „ar prašomoji informacija mums yra labai svarbi“ (Čepaitienė, Steigvilaitė-Urbietienė, 2003).
Į mandagumą kaip izoliuoto pasakymo lygio reiškinį gilintasi daugybėje ankstyvųjų jam skirtų darbų. Paaiškėjo, kad ranguodami iš konteksto išimtus pasakymus vienos kalbinės bendruomenės atstovai iš esmės labai gerai sutaria dėl jų mandagumo, ir kuo išraiškos gramatiškai sudėtingesnės, ilgesnės, oficialesnės, tuo aukščiau mandagumo skalėje jos atsiduria. Tačiau realioje komunikacijoje, kur esama kalbėjimo tikslo, ilgiau, oficialiau ir ne taip tiesiogiai – nebūtinai savaime mandagiau. Per daug oficialumo, kuris dažnai tapatinamas su mandagumu, lygiai kaip ir per mažai jo, gali būti nemandagu, pabrėžti atstumą tarp pašnekovų, skambėti ironiškai ir pan.
Kalbinio mandagumo tyrėjams rūpi, kaip tam tikra forma strategiškai pasitelkiama kalbėtojo tikslui pasiekti, o stebėdami atliekamą šnekos aktą matome, kad tarp kalbinės formos ir šnekos akto mandagumo sampratos nebūtinai esama ryšio (Thomas, 1995: 156). Mandagu yra tai, kas kalbos vartotojams atrodo tinkama vykstant konkrečiam komunikaciniam įvykiui.
Lietuviai tiek svetimšalių kartais yra pavadinami, tiek patys neretai vieni kitus laiko nemandagiais. Didžioji dauguma nepasitenkinimų girdima dėl mūsų bendravimo su nepažįstamaisiais viešumoje. Tokios nuomonės paskatino atkreipti dėmesį į lietuvių bendravimą viešosiose vietose, susitelkiant ties prašymų šnekos aktais.

Straipsnis parašytas: 2015-01-10