Socialinis etiketo eksperimentas
Penkis 2006-2007 m. mėnesius Vilniuje (gatvėse, universitete, transporte, kavinėse, maisto parduotuvėse, vaistinėse, poliklinikoje, pašte ir kt.) atsitiktine tvarka buvo užsirašinėjami nugirsti trumpi prašymai. Stengtasi užfiksuoti kuo daugiau žodinio pokalbio konteksto, buvo nurodoma jo vieta, trumpai apibūdinami pašnekovai, pasirašoma pastabų apie paralingvistines jų kalbos ypatybes, kūno kalbą. Iš viso surinkta apie 150 rūpimų šnekos aktų pavyzdžių. Dauguma jų (apie 100) pavyko užsirašyti prekybos bei paslaugų situacijose. Kadangi pastarosios yra gana aiškios ir apibrėžtos vietos, komunikacijos scenarijaus, bendraujančiųjų socialinių vaidmenų požiūriu ir prašymai yra pagrindiniai jose atliekami šnekos aktai, nutarta apsiriboti jomis.
Šioje kalboje pateiksiu keletą pastebėjimų apie ryškiausias prašymų minėtose situacijose ypatybes ir galimus sociokultūrinius mūsų komunikaciją aptariamose situacijose veikiančius veiksnius. Individualistinėms kultūroms nebūdinga ryški perskyra tarp „savų“ ir „svetimų“, ir su visais žmonėmis palyginti panašiai – dažniausiai taikant konvencionalias negatyviojo (distancinio) mandagumo strategijas (Fukushima, 2000: 188). Panašu, kad sparčiai individualėjančioje, bet vis dar labiau kolektyvistinėje lietuvių visuomenėje tiesius mūsų prašymus, kai adresato neprašoma ko nors didelio (Prašymo dydį (angl. size of imposition) lemia šie veiksniai: kiek laiko ir pastangų reikia jam patenkinti, kokia fizinė ar psichologinė fizinė našta užkraunama adresatui, ar adresantas turi teisę prašyti, o adresatas – privalo patenkinti prašymą, ir kiek tas prašymas įprastas konkrečioje situacijoje (Fukushima, 2000: 188), leidžia itin didelis arba labai mažas socialinis nuotolis (angl. social distance – čia suprantamas kaip artimumo, pažinties laipsnis) ir didelis galios skirtumas (angl. power distance) tarp pašnekovų, kai adresantas užima viršesnę poziciją. „Tarp Rytų ir Vakarų europiečių esama pokalbio stiliaus skirtumų: vakariečiai kalba norėdami palaikyti ryšį. Rytų europiečiai šneka pirmiausia turėdami instrumentinį tikslą ir tyloje jaučiasi visai patogiai“ (Keevalik, 2005: 214, cit. Giles ir kt. 1992: 220). Nors dėl šio labai plataus apibendrinimo teisingumas privačiame lietuvių bendravime abejotinas, jis atrodo visai tinkamas kalbant apie bendravimą tarp nepažįstamųjų. Bent jau įprastinėse kasdienėse prekybos ir paslaugų situacijose interakcijos dažniausiai labai nedaug. Esant aiškiai nustatytoms komunikantų teisėms bei pareigoms, klientas be jokių įžangų gali tiesmukai pateikti savo prašymą (dažnai tai būna vieninteliai jo ištariami žodžiai), darbuotojas gali tylomis paduoti norimą daiktą ar suteikti paslaugą, o jei prireikia – taip pat tiesiai paprašyti to, kas būtina pastarojo prašymui patenkinti (pvz., pasirašyti ant čekio ar luktelėti). Kadangi nemanoma, kad kyla kokia nors grėsmė įvaizdžiams, dažnai nė viena pusė nepasitelkia ne tik jokio negatyviojo (distancinio) mandagumo jiems išsaugoti, bet ir nereiškiamas daugybei kultūrų tokiose situacijose įprastas verbalinis ir neverbalinis pozityvusis (kontaktinis) mandagumas (pvz., nėra persimetama nereikšmingomis frazėmis, nepalaikomas ilgėlesnis akių kontaktas, nesišypsomą, nejuokaujama). Ryškiausia viena su pozityviuoju mandagumu paprastai tapatinama ypatybė – labai tiesmuka prašymų raiška. Tokių į pranešimo turinį, o ne į komunikantų santykį orientuotų pokalbių tarp nepažįstamųjų įprastinėse aptarnavimo situacijose užfiksuota daugiausia.
Daugiau pasiskaityti apie etiketą galima čia.
Straipsnis parašytas: 2015-01-10