Išorinis tarpusavio bendravimas
Žmogus yra visuomeninė būtybė, nuolat bendraujanti su kitais žmonėmis. Visuomenes egzistavimas neįsivaizduojamas be galimybes bendrauti. Papročiais virtę bendravimo bei elgesio įpročiai ilgainiui įgauna tam tikrą tautinį savitumą, neatsiejamą nuo tautos kultūros požymių. Susiformavusias žmonių elgesio taisykles, apimančias išorinius tarpusavio bendravimo pasireiškimus, įprasta vadinti tarptautiniu žodžiu etiketas (iš prancūzų kalbos etiquette).
Svarbi bendravimo priemonė ir išraiška yra kalba. Apie žmogaus elgesį, gebėjimą gražiai bendrauti pirmiausia sprendžiama iš kalbos. Pokalbiuose išryškėja asmens savitumas ir kultūros požymiai. Mandagus žmogus, atsižvelgdamas į aplinkybes, lengvai geba parinkti reikiamus žodžius, tuoj pajunta, kokia intonacija geriausiai tinka juos tarti, visa laikysena parodo savo vidinės ir išorinės kultūros darną.
Pasak A. Kučinskaitės, „etiketas – papročiais virtusios žmonių elgesio taisyklės, apimančios išorinius tarpusavio bendravimo pasireiškimus“ (Kučinskaitė, 1990: 3). Konkrečiai kalbos etiketas taip pat apibrėžiamas kaip „visuomenės priimtų kalbinių bendravimo normų visuma“, „kalbinės bendruomenės dialoginėje kalboje vartojamos kalbos formulės (paprastai – sustabarėjusios), kurios parodo mandagius/nemandagius pašnekovų santykius <…>“ (Čepaitienė, 2007: 68, 11). Atkreiptinas dėmesys, kad šiuose apibrėžimuose akcentuojamos taisyklės, normos, formos ir formulės. Kadangi yra teigiama, kad kalbos etiketas dažnai įvardijimas kaip kalbinis mandagumas, apibūdinamas kaip kalbinė mandagumo raiška (Ten pat, 11, 20), būtų galima spręsti, kad mandagumo reiškinys sutelpa į etiketo reikalavimų rėmus.
Lietuvių kalbos etiketui skirtuose darbuose daugiausia siekta pateikti ir aprašyti kalbinių mandagumo išteklių inventorių (kaip lietuvių kalba galima kreiptis, pasisveikinti, padėkoti, ko nors palinkėti ir pan.), tyrinėta, kaip konkrečios kalbos etiketo formulės istoriškai buvo, nūdien yra ar kalbos kultūros požiūriu turėtų būti vartojamos mūsų kalboje apskritai – bendriausiame socialiniame ir kultūriniame kontekste.
Iš kitų darbų išsiskiria G. Čepaitienės išsami ir daug aprėpianti monografija „Lietuvių kalbos etiketas: semantika ir pragmatika“ (2007). Darbe pabrėžiama, kad pragmatikai rūpi pasakymo interpretacija bei kalbinės raiškos atranka konkrečiame pokalbio kontekste. Tačiau analizuojamų duomenų pobūdis lemia, kad tyrėjai prieinami tik tarsi objektyviai mandagūs pagal išorinę savo formą, semantiką pasakymai, kurių ilokucinė galia ir mandagumo funkcija iš tiesų yra nuspėjamos ir be konkretaus situacinio konteksto. Pvz., susitelkiama ties semantiniu prašymo paradigmos pagrindu: prašymų raiška performatyviniu veiksmažodžiu prašau, jaustuku prašom, kitais bendrašakniais prašymą reiškiančiais žodžiais, imperatyvais, bet atsiribojama nuo „numanomų“, „užslėpto“ ilokucinio tikslo aktų, pvz., Taip traukia, ar neperpūs (kaip prašymas uždaryti langą) (žr. Ten pat, 154). Tai visai suprantama, nes pastarieji savo funkciją įgyja tik pavartoti konkrečioje bendravimo situacijoje. Gyvojoje kalboje tokių nekonvencionalių prašymų būna apstu, bet renkant ir analizuojant, tarkime, iš rašytinio tekstyno gautus pavyzdžius, kai tyrėjui neišvengimai tenka pradėti nuo pasakymo formos ir tik tada žiūrėti jos funkcijos, jų aptikti labai sunku. Kalbinio mandagumo specialistų įsitikinimu, joks iš konkrečios pasakymo situacijos išimtas žodis ar frazė patys savaime negali būti laikomi nei objektyviai mandagiais, nei nemandagiais. Ten, kur jos tikimasi, nepavartota kalbos etiketo formulė išties gali sukelti pašnekovo nepasitenkinimą (Čepaitienė, 2007: 23). Tačiau kartais ir pavartota ten, kur jos visai nesitikima, kur kalbėtojui ji atrodo netinkama, mandagumo formulė gali sukelti panašų efektą, pvz., sudaryti perdėto manieringumo, santykių šaltumo įspūdį, kai labai artimas asmuo buityje nuolat kartoja ačiū už menkniekius.
Straipsnis parašytas: 2015-01-10