Tag Archives: etiketas

Atlikto tyrimo apie etiketą apibendrinimas

Atlikto tyrimo apie etiketą apibendrinimas

Tarp surinktos medžiagos buvo ir keletas tokių pavyzdžių, kur tiek paslaugų tiekėjai, tiek klientai pasitelkė ir kitokių verbalinių pozityviojo mandagumo raiškos priemonių, pvz.: Moteris konditerijos parduotuvėje pardavėjai:
– Šitie jūsų sausainiukai labai skanūs – duokit kokius du šimtus gramų.

Jauna vaistininkė senam vyrui:
– Receptuką parodykit man.

Banko darbuotoja vyresnei klientei:
– Tik kitą kartą, ponia, būkit gera, pasiskambinkit prieš ateidama.

Kaip matyti, prašant čia pajuokauta, pasitelkta deminutyvų, pagyrimas, apeliacija į pašnekovo gerumą. Nepaisant tų pačių tiesmukų prašymų, šios priemonės daro bendravimą mandagų kurdamos jaukią ir draugišką atmosferą, kur darnus bendravimas palaikomas ir be jokių ačiū, prašom, ar negalėtumėt, o dar didesnį vaidmenį nei reiškiant negatyvųjį (distancinį) mandagumą vaidina intonacija, neverbaliniai signalai. Tačiau šis mandagumo tipas, kaip pastebi ir G. Čepaitienė (2007: 90), daug ryškesnis, būdingesnis ir įvairiau atsiskleidžia bendraujant su artimais, pažįstamais žmonėmis. Įsitvirtinusi rinkos ekonomika ir intensyvūs daugybės lietuvių kontaktai su Vakarų kultūromis keičia įprastas mandagumo normas, kurios iki tol nebuvo kvestionuojamos. Taigi ne tik kai kuriems užsieniečiams, bet ir prie kitokių santykių aptarnavimo srityje įprantantiems lietuviams išties gali atrodyti, kad mandagumo mums ten trūksta. Vis dėlto jokia bendruomenė negali būti nemandagi, nes kiekvienai rūpi darnus ir efektyvus bendravimas. Tačiau tos pačios kultūros atstovai nebūtinai turi tas pačias vertybes, laikosi tų pačių požiūrių bei nuostatų. Nuomonę, kad aptarnavimo situacijose esame nemandagūs, turbūt lemia skirtingas sociokultūrinis įsivaizdavimas, kaip dera elgtis prekybos bei paslaugų situacijose bei viešumoje su nepažįstamaisiais apskritai. Mūsų elgesys mandagumo požiūriu dažnai nuvertinamas mus lyginant ir patiems lyginantis su neva kultūringesnėmis, „mandagesnėmis“, o iš tiesų – turbūt tiesiog kitokio mandagumo tipo kultūromis.
Apibendrinant, kas buvo pasakyta, galima teigti, kad lietuvių kalbiniu mandagumu dar tik pradedama domėtis. Remiantis mūsų kalbinės elgsenos stebėjimais ir atlikto tyrimo prekybos bei paslaugų situacijose rezultatais keliama hipotezė, kad lietuviai yra labiau linkę į pozityviojo (kontaktinio) mandagumo tipą. Tačiau tai dar reikės tikrinti tolesniais gyvosios kalbos tyrimais įvairiose tarpasmeninio bendravimo srityse, susitelkiant į konkretų šnekos aktų vartosenos kontekstą. Lietuvių kalbinį mandagumą taip pat būtų verta sugretinti su kitų kalbų bei kultūrų mandagumo raiška, nes geriausiai suprasti ir pažinti savo kalbėjimo būdus, jų savybes galima lyginantis su kitais.

Susiję su etiketu straipsniai čia.

Straipsnis parašytas: 2015-01-10

Bendravimo etiketo pavyzdžiai kasdienybėje

Bendravimo etiketo pavyzdžiai kasdienybėje

Tarp surinktos medžiagos dominuoja trumpos eliptinės objektinės prašymų konstrukcijos, kuriomis tiesiog nurodoma, kas norima gauti:

Mergina kavinėje:
– Man prašom keptos vištienos salotų.

Jauna moteris sulčių bare:
– Morkų ir obuolių sulčių.
– Čia gersit?
– Išsinešimui. Buteliuką.

Surinkta ir daug liepiamąja nuosaka išreikštų klientų prašymų:

Mergina prie prekystalio kepyklėlėje:
– Duokit mineralinio gazuoto šalto (duoda pinigus).

Užfiksuoti nedideli pardavėjų ar paslaugų tiekėjų prašymai dažniausiai reikšti būtent imperatyvais:

Pardavėja drabužių parduotuvėje:
– PIN kodą įveskit prašau.

Banko darbuotoja:
– Asmens dokumentą duokit.

Kaip matyti iš visų pateiktų pavyzdžių, kartais prieš prašant pasisveikinama, vartojami leksiniai mandagumo žymekliai prašom, prašau, prašymą švelninantis truputį, abejonę perteikianti dalelytė gal, sutikimo siekiantis gerai?, pagarbus kreipinys panele. Tačiau ir pačios vienos liepiamosios nuosakos antrojo daugiskaitos asmens formos duokit, paskaičiuokit, palaukit ir kt. nedideliems prašymams aptariamose situacijose suteikia pakankamai mandagumo.
Būdama asmenuojama, lietuvių, kaip ir daugybės kitų kalbų, liepiamoji nuosaka dažnai yra tinkama mandagiai paprašyti tuomet, kai prašymas nedidelis, pagrįstas. Liepiamosios nuosakos, kaip ir trumpų objektinių prašymų konstrukcijų, vartosenos tinkamumą būtų galima paaiškinti efektyvumo siekimu – į kito poreikius atsižvelgiama taupant jo (taip pat ir savo) laiką bei energiją.
Tačiau aptariamose situacijose nukrypus nuo įprastinio pokalbio scenarijaus, pvz., kai prašoma ko nors didesnio, ko adresatas vienareikšmiškai neprivalo atlikti, užfiksuotos tik daugiau ar mažiau netiesioginės klausimų konstrukcijos – tipiška negatyviojo (distancinio) mandagumo raiška. Teiravimasis apie adresato galimybes atlikti kalbėtojo norimą veiksmą tokiu atveju ir yra pats prašymas:

Kasininkė vidutinio amžiaus vyrui:
– Trijų centų neturėsit?

Jaunuolis šokolado parduotuvėlėje pardavėjai:
– Gal turit po 10 Lt pakeist?

Apskritai didelė orientacija į pranešimą, o ne į interakciją prekybos ir paslaugų situacijose rodo didelį socialinį nuotolį tarp sąveikaujančiųjų, kurie neketina leistis į jokį kitokį bendravimą. Tokie pozityviojo (kontaktinio) mandagumo raiškos būdai kaip pasisveikinimai, šypsenos, ilgesnis akių kontaktas mūsų kultūroje atrodo skirti išimtinai bendravimui su pažįstamais žmonėmis.
Kitas svarbus aptartinas veiksnys, manytina, yra galios skirtumas. Įvykus radikaliam ekonominės sistemos pokyčiui galios skirtumas tarp paslaugą ar prekę siūlančiojo ir kliento lyg ir turėjęs visiškai apsiversti, bet per daug metų nusistovėję santykiai ir komunikacijos būdai, suprantama, taip greit nekinta. Gali būti, kad dviejų aptarnavimo kultūrų sankirtoje tiek klientas, tiek paslaugos tiekėjas neretai abu mano esą viršesni ir tai taip pat lemia minimalias formaliąsias mandagumo raiškos priemones. Taigi prašant ko nors nedidelio, pagrįsto, esant dideliems socialiniam nuotoliui, galios skirtumui, bendravimas aptarnavimo situacijose atrodo esąs labai tiesmukas ir kalbos požiūriu taupus – tai būdinga pozityviajam (kontaktiniam) mandagumui, nors šiuo atveju tokia raiška kaip tik pasitelkiama atstumui žymėti. Naudojama santykiams „sušildyti“, ši strategija apima kur kas daugiau.

Daugiau straipsnių apie etiketą čia.

Straipsnis parašytas: 2015-01-10

Etiketo situacijos visiems

Etiketo situacijos visiems

Dar daugiau, etiketo formulės gali būti sąmoningai pasitelkiamos ir tuomet, kai kalbėtojas nė neketina būti mandagus (pvz., Na, sveikinu! – treneris per svarbias varžybas su priešininku susimušusiam ir iš aikštės pašalintam perspektyviam futbolininkui). Įpykusio vadovo pasakyme Prašyčiau tučtuojau užbaigti šį darbą! žodis prašyčiau tikrai neturi mūsų kalbos etiketui skirtuose darbuose nurodyto nuolankumo, maldavimo atspalvio (žr. Čepaitienė 2007:157), fiksuotos mandagios, kalbėtojo dvejones, kuklumą perteikiančios reikšmės („Tariamosios nuosakos formomis prašyčiau labai subtiliai išreiškiamas mandagus kreipimasis į asmenį, kai norima parodyti, kaip pageidaujamas veiksmas ar daiktas prašytojui reikalingas, naudingas, teikiantis malonumo, bet prašantysis iš kuklumo ir pagarbos asmeniui, į kurį kreipiasi, lyg ir varžosi, stengiasi kuo mandagiau savo pageidavimą pasakyti“ (Kučinskaitė, 1990: 44). „Pokalbių telefonu etikete“ pateikiamas lietuviškų prašymų informacijai gauti skirstymas į žemiausio (pvz., prašom pasakyti), aukštesnio, arba neutralaus (pvz., norėčiau paprašyti), ir aukšto mandagumo laipsnio (pvz., gal galėtumėt man pasakyti) taip pat nėra absoliutus, ir skirtingas išraiškas, kaip pastebi pačios knygos autorės, renkamės ne tik atsižvelgdami į tai, „ar prašomoji informacija mums yra labai svarbi“ (Čepaitienė, Steigvilaitė-Urbietienė, 2003).
Į mandagumą kaip izoliuoto pasakymo lygio reiškinį gilintasi daugybėje ankstyvųjų jam skirtų darbų. Paaiškėjo, kad ranguodami iš konteksto išimtus pasakymus vienos kalbinės bendruomenės atstovai iš esmės labai gerai sutaria dėl jų mandagumo, ir kuo išraiškos gramatiškai sudėtingesnės, ilgesnės, oficialesnės, tuo aukščiau mandagumo skalėje jos atsiduria. Tačiau realioje komunikacijoje, kur esama kalbėjimo tikslo, ilgiau, oficialiau ir ne taip tiesiogiai – nebūtinai savaime mandagiau. Per daug oficialumo, kuris dažnai tapatinamas su mandagumu, lygiai kaip ir per mažai jo, gali būti nemandagu, pabrėžti atstumą tarp pašnekovų, skambėti ironiškai ir pan.
Kalbinio mandagumo tyrėjams rūpi, kaip tam tikra forma strategiškai pasitelkiama kalbėtojo tikslui pasiekti, o stebėdami atliekamą šnekos aktą matome, kad tarp kalbinės formos ir šnekos akto mandagumo sampratos nebūtinai esama ryšio (Thomas, 1995: 156). Mandagu yra tai, kas kalbos vartotojams atrodo tinkama vykstant konkrečiam komunikaciniam įvykiui.
Lietuviai tiek svetimšalių kartais yra pavadinami, tiek patys neretai vieni kitus laiko nemandagiais. Didžioji dauguma nepasitenkinimų girdima dėl mūsų bendravimo su nepažįstamaisiais viešumoje. Tokios nuomonės paskatino atkreipti dėmesį į lietuvių bendravimą viešosiose vietose, susitelkiant ties prašymų šnekos aktais.

Straipsnis parašytas: 2015-01-10